Kelionė į Izraelį. Dangūs ir dykumos. 2 dalis. Mini patarmė (pradėk nuo jos, taupydamas laiką)

Gal nuo šio momento keisis mano rašymo manieros, žinot rašau į popierių, visai nekenčiamoje vietoje – oro uoste… Jis kaip pana iš klubo – naudojiesi privilegijomis to karto, o šiaip kai būt kartu, tai nelabai domina. Aišku, geriau dabar, kur namuos sedėčiau, o ne Frankfurto lektuvinėje tepčiau, kur net elektros gaili.

Dangūs ir dykumos: kelionės pradžia į Izraelį

Sustirę nuo šalčio iš busiko pasileidom link oro uosto vidaus. Nukračiau paskutinius pelenus nuo cigaretės ir leidausi pas Gvidą, kur šilta. Ankstyvas rytas, visi klibėdami  ir pavargę rikiavosi eilėn, kur jų laukė ilgas teisingumo kelias, praeinant visas išgalvotas pridurkes. Žmonės, matosi, visi tik ir išsiilgę viešbučio AllInclusive, kur galės barankas savas kepint ir gert chaliavus stiklus, kol išvarys, jei achuėlint pradės. O ko iš šitų reikalų tikrai pavydžiu tiems, tai pinigų, kuriuos varto visokios ten agentūros bei, žinoma, neskaičiuojamų abarotų. Bus gal ir man laikas, kai su savo kokia nors ženčina, tikriausiai, pasiduosiu ir rinksiuos trintą košę, nes nebepajėgsiu pats kramtyt, kaip kol jaunas. Tikriausiai.

Eilės gale mus sutiko gan susimąsčiusi tauta, bet, deja, nenumananti, ko mes ten blet važiuojam išvis. Jauni, tikriausiai ne porele, tai iš kur bapkes vartyt tokiems? Na nesvarbu. Va galiu pasakyti, užkrito į akis vienas toks. Net pagalvojau, jog vienas iš mūsiškių! Po to išsiaiškinom, kad neklydome. Pačios kelionės gale sužinojom, jog šis Ruselis atitranzavo iš pat Peterburgo ir mokėjo vos 15eurų už savo one-wayticket. Dar išgirdome, jog turįs vos 200g ryžių ir išvis nematantis tame problemos. Čia žmogus, aiškiai matos, iš natūros apšepęs, dar kilimėlis prie tašės išduoda bomžtripininką. Pasijutau, jog čia jis turėtų tokį blogą rašyti, kokie čia mes dalbajobai su savo panetkėm. Iš ties, gal jis ir rašė, to mes nežinome. Bet va, kaip matote, yra ilgas kelias tobulėjimui, siekiant išsivadavimo iš pinigų pasaulio.

Apsaugą praėjom labai ramiai. Nebuvo nei tikrinami per daug daiktai, matyt, prižiūrėtojai pagalvojo, ką čia daugiau turės pavojingesnio nei AAA baterijas. Žodžiu laimingi ir jau gan gerai apšilę jautėmės saugesni prie savųjų vartų. Dar gal gera valanda, o jau eilė pilna lietuvių, matyt, bijo būti palikti. Atsigavę atsisėdom, susiradom elektros lizdą, lengvai šnekučiuojamės ir mąstom, ką čia produktyvaus nuveikus. Štai užmatyta Bajorkės 0,5 per Duty-Freepardafkės langus sužadino apetitą pasinaudoti paslaugomis. Ramiai nužygiavome ir lengvai po butelaitį įsimetėme į kuprinių skyrelius. Tą akimirką ne tik tuo ypatinga. Taip pat buvo pasinaudota vienintelį ir paskutinį kartą Gvidokoselfiesticku. Nieko ypatingo, tiesiog šiaip reikėjo ir jį įtraukt į pasakojimą, koks bevertis jis buvo. Pristatėm kažką, lyg apie save, ką veiksim ar dar kažkokius vėjus. Galiausiai susitapatinome su vadinamaisiais turistais (dauguma) eilėje ir laukėme starto. Stiuardesai pradėjo imtis darbo ir kaip eilutė pajudėjo taip ir mes gyvatuku nuslinkome link lėktuvo, kuriame bagažui vietos tikrai stigo. Susiradome savas vietas ir įspraudę kelius į neišpasakoto dydžio erdves tarp eilių, stengėmės įsitaisyti. 3 vietos, o mes tik dvies. Sakyčiau, visai pasisekė. Matyt, kažkas neatvyko dėl kažkokios priežasties. Nepyk, Rūtele. Tikriausiai, tavo vietą, viduryje, užpildėme savais švarkais ir barškančiais butelasais. Linkėjimai.

Skrydis į Izraelį

Kaip visada ta pati stiuardesių grojama dūdelė dėl diržų ir efektyvaus įsigelbėjimo teroro apimtu metu. Šiek tiek norisi pacituoti „Kovos Klubą“. PittoBraddo pamokymas. Iš ties man įstrigo giliai galvoj. Nuo greito deguonies kvėpavimo per kaukes tu iškart apsineši, kaip nuo klijų maišo. O įsigelbėjimas tik iliuzija. Apsidaužęs tu susitaikai su likimu, tiesiog lauki savo eilės numirti. Gal ir nieko priemonė. Miršti su šypsena veide, o ne kokio nors ten panikos infarkto ar 30sekundžių laisvo kritimo. Nesu mėgėjas mėgautis jų pasirodymu kiekvienąkart, bet retkarčiais užmetu akį pasigrožėjimui. Mirtis juk visus gazdina ir tuo pačiu nesinori žmogaus įžeisti, kuris tave mato kaip marionetę. Visgi dar tas kiekis radiacijos, kurį prisiima tie magai. Karma atperka jų kerų poveikį taip tikriausiai.

Skrydis beveik įpusėjo, o dar pilnos 3 valandos tarp jau atostogų nuotaikomis, vykstančių žmonių. Mėginom įsitaisyti, tačiau pamiegoti nebuvo išties lengva. Vis siūlomi snacksai, vietos trūkumas ardė harmoniją, kurios taip norėjau po kelių valandų miego tąnakt. Visgi buvau užmigęs gan ilgam, manau, nes vaizdas, primenantis Arktį, pasikeitė į žydrus vandenis ir saulėtas dykumas aplinkui. Tai jau buvo atgaiva man ir mano draugui. Per 5 valandas mes sugrįžome į vasariškus laikus prie jūros. Na bent jau man taip pasisekė. Klaipėdietis aš.

Izraelio oro uostas

Izraelio oro uostas

Lėktuvas ant žemės. Berods, ir vėl neapsėjome be plojimų… Stebuklas ir vėl įvyko! Pilotas atliko savo darbą! Išlipome vieni paskutiniųjų, nes kažkas norėjo savo daiktus mums virš galvos padėti prieš tai. Turbūt skleidėme gerą aurą. Išlipę sutinkame automatais pasiruošusius žydus, kurie labai rimtai nusiteikę sekė į mus akimis. Iškart sau pasakiau: Ne Europa… Pirmesnis už Gvidą vėl išėjau į ta pačią pingvinų liniją, tai mane palaikė normalia genties dalimi – nesikabinėjo. Mano mielam kolegai teko kiek kitoks scenarijus. Išėjęs vienas, kaip pasakojo, sulaukė saugios palydos ir klausimų, leidžiančių žydui greitam išanalizavimui ar nušauti vietoje, ar leisti dykumai jį pasiimti. Pamatęs draugą bėdoje pasikviečiau pas save į eilę ir išklausiau jo mini istoriją ir klausiau, kodėl jo nenušovė. Sakė esąs su manimi, tai pamaniau gal visgi pagailo mažučiui mūsų draugystės…

Pirmos valandos Izraelyje

Esmė tame, jog jau manėme ištrūkę iš šių nemalonių sveikinimų atvykus į pažadėtąją žemę. Anaiptol. Čia viskas tik prasidėjo. Pasirinkę trumpesnį kelią į paso kontrolės postą sugaišome ilgiau nei visi kiti turistai: mane priėmė apiplikęs, kokių 35metų vyras, o tuo pačiu momentu Gvidui teko šiek tiek jauniau atrodanti moteris. Nei aš nei Gvidas nebuvome nieko panašaus patyrę. Neprilyginsi plėvės pradūrimui, bet pasijautėme kaip tardomajame.

„Kodėl čia atvykai?“

„Kiek pinigų turi?“

„Kur apsistosi?“

„Kur jūsų atgaliniai bilietai?“

„Kokie jūsų tarpusavio santykiai, iš kur pažystami?“

Taip atsakinėjant į visą šitą debilizmą nekeldami scenų, ramiai, kol prasidėjo TV detektyvai. Pradėjome ieškoti įrodymų, kad mes čia ne vogti atvažiavome, o  ramiai kruopas lesti iš paruošto indelio. Aišku, nieko neminėjome apie tranzavimą, nei ką. Ramūs berniukai keliaus autobusu, fotografuos ir negers viešumoje. Paaiškinus apie Couchsurfingą buvo prašoma parodyti jų žinutes, patvirtinimą ir panašų šūdą, kas už mūsų stabdė eilę. Parodžius nuotraukas, ėmiau knistis po emailą, kad rasti mūsų atgalinių bilietų įrodymus, bet plikiui neatlaikė kantrybė. Pasodino mus, gražuolius, prie kelių tokių pat neįtikusių nelaimėlių, iš kurių matėsi, jog skyrėmės dėl ko mes čia. Paliubomu, sėdinčios nesusišnekėjo, tai kartu su mumis paliko ant kancofkės.

O štai dar būrys naujų turistų, nusileidusiu kitu lėktuvu… Mums teliko tiesiog sedėti ir graužti savo džiovintus vaisius Nervai nebelaiko, cigaretės irgi draudžiamos vertė taip įsimylėti Izraelį nuo pat pat pradžios. Pagaliau dingus ir šiai turistų bangai buvome pakviesti atsakinėti visiškai tokių pat vėjų. Teko vėl išduoti Couchsurfingohostus ir vėl ieškoti po senus YahooMailo puslapius to tinkamo failiuko. Po visos šitos beprotystės praslinkus papildomoms dviem su pusę valandos mes ištrūkome, lydimi žodžių: „EnjoyyourtimeinIsrael“. Norėjau siųsti ją kuo toliau, kai mums buvo svarbi kiekviena minutė šviesos laiko. Svarbiausiai jau ištrūkus pyktis nurimo ir tas pradinis šiltas vėjelis, lipant iš lėktuvo, man pūtė galvoje. Norėjau greičiau nešdintis ir kibti į darbus, bet pirmiausia neapsėjome be minimalių Izraelietiškų pinigų, o drūg ką… Susimetėme po 10euriakų, kuriuos mums ten pat iškeitė mažiausiu mums vėliau matytu kursu. Žydai neveltui. Ką gi. Prieš mus oro uosto durys į laisvę ir nežinomybę. Kažin, su kokiu dar šaltu dušu mums teks susiremti…