Tarp propagandos ir realybės: akistata su nematyta Šiaurės Korėja

Turas po Šiaurės Korėją – vieną labiausiai izoliuotų valstybių pasaulyje. Ši šalis gyvena tarsi laiko kapsulėje, o patekimas į ją – iššūkis.

Kaip patekti į Šiaurės Korėją?

Gauti vizą

Šiaurės Korėja neišduoda vizų tiesiogiai turistams – jas galima gauti tik per akredituotas kelionių agentūras, kurios organizuoja oficialias keliones į KLDR. Taip pat privalomas valstybinis gidas, kuris ne tik suteiks informacijos, bet ir stebės tavo veiklą. Populiarios agentūros:

• Koryo Tours (Kinijoje)
• Young Pioneer Tours (Kinijoje)
• Uri Tours (Kinijoje, JAV)

Galima kreiptis į agentūras Pekine, nes būtent iš Kinijos vykdomos kelionės į KLDR.

Mano kelionė: Iš Vilniaus į Helsinkį, o tada į Pekiną.

Įdomu tai, kad Kinijoje negalima naudotis įprastomis socialinėmis platformomis – Facebook, Google ar Messenger.

Alternatyvos, kurias naudoja kinai:

• WeChat (Weixin) – vietoj Facebook, Messenger ir WhatsApp
• Baidu – vietoj Google
• Weibo – vietoj Twitter
• Youku, Bilibili – vietoj YouTube

Skrydžiui į Pchenjaną teko lipti į senovinį sovietinį Tu-154 lėktuvą. Visą kelionę lydėjo nerimas – šie lėktuvai gaminami nuo 1979 metų, ir jų amžius kėlė nemažai abejonių.

Pchenjanas – šalies vitrina

Pchenjanas – tai tarsi šalies vitrina, kurioje viskas kruopščiai parengta turistams.

Nusileidus Pchenjano oro uoste – nustebino tvarka ir švarumas. Išties, kaip vėliau pastebėjau, tvarka ir švarumas yra viena iš pagrindinių sostinės ypatybių. Tačiau kartu su tuo ir akivaizdi tuštuma – daugelis pastatų atrodė negyvenami, languose nematėme šviesų, nors jau buvo vakaras.

Pirmasis lankytinas objektas – Triumfo arka, kuri, kaip išdidžiai pabrėžė gidas, yra 11 metrų aukštesnė nei garsioji Triumfo arka Paryžiuje.

Įdomus pastebėjimas – staiga, vienu metu, visuose miesto pastatuose įsijungė šviesos. Tarsi miestui būtų duotas signalas, kad dabar galima naudoti elektrą.

Nakvynė „šešių žvaigždučių” viešbutyje

Apsistojome Janggakdo viešbutyje, kuris reklamuojamas kaip „šešių žvaigždučių” – aukščiausios klasės viešbutis šalyje. Iš tiesų, viešbutis buvo įspūdingas savo dydžiu ir kai kuriomis prabangos detalėmis, bet kartu ir gana keistas.

Kambaryje radome senovinį radijo aparatą su daugybe laidų. Netrukus supratau, kad šis aparatas galbūt atlieka ne tik radijo funkciją, bet ir pasiklausymo įrenginį. Įdomu ir tai, kad lifte nebuvo 3, 15 ir 28 aukšto mygtukų – pasak gandų, šiuose aukštuose įsikūrusi vietinė žvalgyba. Taip pat jie gali būti pašalinti dėl įvairių kitų priežasčių, susijusių su vietinėmis tradicijomis, prietarais ar specifine pastato struktūra. Pavyzdžiui, kai kuriose kultūrose tam tikri skaičiai laikomi nelaimingais, todėl jų vengiama pastatų aukštų numeracijoje. Taip pat gali būti, kad tam tikri aukštai yra skirti techninėms patalpoms ar personalui, todėl jie nėra prieinami viešbučio svečiams, o jų mygtukai liftuose yra pašalinami.

*Ši informacija minima Algirdo Morkūno knygoje „Kelionės ant sofos“, kurioje autorius dalijasi savo kelionių įspūdžiais iš įvairių pasaulio šalių, įskaitant Šiaurės Korėją.

Propagandos dozė

Vienas iš privalomų punktų – apsilankymas mauzoliejuje, kur palaidoti dabartinio lyderio senelis Kim Il Sengas ir tėvas Kim Jong Iras. Griežta aprangos kodas, detalus saugumo patikrinimas, draudžiama filmuoti.

Patekimas į mauzoliejų buvo pats tikriausias ritualas. Teko pereiti pusės kilometro ilgio eskalatorių, kurio sienose iškabinti paveikslai su lyderių istorijomis. Pastato viduje matėme lyderių automobilius, laivus, traukinių vagonus ir daugybę apdovanojimų, gautų iš įvairių pasaulio šalių.

Pchenjano metro – požeminis muziejus

Pchenjano metro – vienas giliausių pasaulyje. Nusileidimas eskalatoriais trunka net keturias minutes, o gylis siekia apie 100 metrų. Metro stotis atrodo kaip prabangūs muziejai – sienos išpuoštos mozaikomis, su aukštomis lubomis ir prabangiais sietynais.

Vagonai patys yra tarsi muziejų eksponatai – sovietiniai traukiniai, kurie prieš 40 metų galėjo būti matomi Maskvoje. Jų būklė nepriekaištinga – jokių įbrėžimų ar užrašų, viskas kruopščiai prižiūrėta.

Metro bilietas kainuoja vos pusę cento – tai turbūt pigiausia transporto priemonė pasaulyje.

Karo muziejus

„Didžiojo išlaisvinimo karo” muziejus užima net 93 tūkstančius kvadratinių metrų. Centre stovi didžiulis paminklas, vadinamas „Pergale”. Pagrindiniai eksponatai – karinė technika, prie kiekvieno eksponato aprašyta, kaip jis buvo numuštas ar paimtas į nelaisvę.

Vaikų darželis – prabanga rodoma turistams

Vienas iš įdomesnių vizitų – apsilankymas vaikų darželyje. Sunku patikėti, bet šis darželis užima net dešimt aukštų ir penkis korpusus, kurių bendras plotas siekia 15 tūkstančių kvadratinių metrų.

Darželyje ugdoma aštuoni šimtai vaikų – trys šimtai lopšelinukų ir penki šimtai vyresnių vaikų. Pastate įrengtos ne tik atskiros zonos ugdymui, žaidimams ir sportui, bet ir tikras baseinas.

Susidaro įspūdis, kad vaikai čia tik „vaidina” kasdienį gyvenimą – apsimetinėja, kad mokosi, linksminasi tik tada, kai atvyksta turistai, kad parodytų, kokią prabangą jie turi. Visose erdvėse vyrauja karinė tematika, o vaikai atrodo išmokyti vykdyti komandas.

Už sostinės ribų – kitokia realybė

Kelionė į Wonsan miestą – už sostinės ribų – atskleidė visai kitą Šiaurės Korėjos veidą. Išvažiuojant iš Pchenjano, pastebėjau, kad autobuso langai jau nebesidaro – matyt, kad negalėtume fotografuoti to, ką pamatysime toliau.

Už miesto ribų gyvenimas buvo visai kitoks – prasti keliai, skurdžios sodybos, žmonės keliaujantys pėsčiomis didelius kilometrų atstumus. Kareiviai su senovinėmis kuprinėmis, darbininkai laukuose – viskas atrodė sustingę laike.

Įdomu tai, kad degalinėse kuras parduodamas ne litrais, o kilogramais, o jo kainos mums griežtai atsisakė atskleisti.

Pionierių stovykla

Pionierių stovykla – valstybinė vaikų stovykla. Ji pasižymėjo gražiai išpuoselėta gamta. Į ją buvo investuota nemažai lėšų, pastatyti gražūs pastatai. Stovyklos viduje teko vaikščioti visiškoje tamsoje – nebuvo nei elektros, nei šilumos.

Pačiame stovyklos centre buvo įrengtas didžiulis akvariumas. Čia buvo galima išvysti daugelį jūros gelmių gyvūnų, kai kuriuos iš jų net buvo galima paliesti. Tokia prabanga, tikėtina, prieinama tik privilegijuotos visuomenės dalies vaikams.

Kelionė palei Korėjos jūrą

Keliaujant palei Korėjos jūrą, pastebėta, kad visa pakrantė aptverta tvora, ribojančia priėjimą prie jūros. Galbūt tai karinė zona, nes aplinkui matėsi nemažai kareivių.

Sustojus prie vieno pajūrio objekto, paaiškėjo, kad jūra čia atrodo panašiai kaip ir Baltijos jūra – panašus smėlis, panašios bangos.

Kumgang kalnai: gamtos stebuklas

Keliaujant toliau, kelias pradėjo kilti į kalnus. Vaizdas buvo tiesiog pasakiškas. Pušys šiuose kalnuose labai skiriasi nuo įprastų – jos labai šakotos, primenančios bonsai.

Įdomu tai, kad nors šalis skurdi, aplinka buvo labai sutvarkyta. Visos pakelės nušluotos bent jau dešimties metrų spinduliu. Netgi miškas atrodė tvarkingas, spyglių krūvos surinktos.

Penki metų laikai Kumgang kalnuose

Kumgang kalnuota vietovė turi penkis metų laikų pavadinimus:

1. Pavasarį šie kalnai vadinami Kim Gam, kas reiškia „diamantiniai kalnai”. Taip yra todėl, kad saulei pašvietus į jų sniegu padengtas viršūnes, jos žėri kaip deimantai.
2. Vasarą kalnai vadinami Pom Re – „dangaus gyventojų atėjimas”, nes tokiu metų laiku čia būna rūkas, ir sakoma, kad „dangaus gyventojai leidžiasi po medžiais pailsėti”.
3. Rudens laikas vadinamas Pung Ak, „kleviniai balti kalnai”, kai klevų lapai nusidažo raudonai-geltona spalva ir gražiai susilieja su baltomis kalnų viršūnėmis.
4. Vėlyvas ruduo arba ankstyva žiema vadinama Ky Gol – tai apibūdina medžius po lapų nukritimo, kai jie primena griaučius.
5. Žiema, kada iškrenta pirmas sniegas, vadinama Sul Bon, kas reiškia „snieguota pika”.

Kaesong miestas

Kelias į Kaesong miestą skiriasi nuo kitų – jis asfaltuotas, tad kelionė ganėtinai sklandi. Pats miestas stebina tuo, kad yra apsuptas triguba žiedine gynyba – tenka įveikti tris kontrolės postus ir pravažiuoti pro pilnai ginkluotus kareivius.

Vienas įdomiausių objektų Kaesong apylinkėse – demilitarizuota zona pasienyje su Pietų Korėja. Čia stovi septyni barakai – keturi balti priklauso vienai pusei, o trys mėlyni – kitai. Trečiame barake iš kairės stovi stalas, kurio viena pusė yra vienoje šalyje, o kita – kitoje. Per vidurį eina demarkacijos linija.

Kaesong buvo Korijo dinastijos sostinė, egzistavusi 1918-1392 metais. Vėliau miestas tapo industriniu kompleksu – specialiąja ekonomine zona, sukurta bendradarbiaujant Pietų Korėjos kompanijai Hyundai ir Šiaurės Korėjos režimui. Šioje zonoje dirbo tūkstančiai darbininkų, gaminančių produkciją Pietų Korėjos kompanijoms.

Tradicinis apgyvendinimas

Nakvynė tradiciniuose namuose Kaesong mieste – išties įdomi patirtis. Kambariai nedideli, su prastoku apšvietimu, o įeinant reikia nusiauti batus, kurie lieka lauke.

Įdomiausias aspektas – grindys šiuose namuose yra šildomos itin intensyviai, iki maždaug 50 laipsnių temperatūros. Tuo tarpu vonioje – vos keli laipsniai šilumos, o vanduo teka tik šaltas.

Šiaurės Korėjos nacionalinis parkas

Toliau keliaujant, teko aplankyti vietą, kurią galima drąsiai pavadinti nacionaliniu parku. Neatsitiktinai šiaurės korėjiečiai didžiuojasi šia vieta. Tokie vaizdai, kurie atsivėrė akims, išties reti visame pasaulyje.

Uolos, miškai, kalnai – tai galėtų būti vienas pasaulio stebuklų. Tokios vietos visada palieka daugiausia atminimų ir įspūdžių. Būnant prie Japonų jūros, sunku kur nors kitur išvysti tokius vaizdus. Ši vieta tikrai verta UNESCO saugomų objektų sąrašo.

Žygis kalnuose

Apsilankius nacionaliniame parke, teko išbandyti jėgas kalnų žygyje. Kelias buvo nelengvas, stačiais laiptais, kopėčiomis, nesibaigiantis lipimas į viršų.

Pakeliui matėsi japonišku raštu prirašyti akmenys. Iš tiesų tai buvo iš kiniečių pasiskolintas raštas, kuris iki 1444 metų buvo naudojamas ir Korėjoje. Šiuos užrašus kaip atminimą apie save palikdavo turtingos korėjiečių šeimos.

Žygiavimas vedė link garsaus šių kraštų krioklio, kuris korėjietiškai vadinamas Kuryong – „Devyni drakonai”. Kelias buvo slidus, šlapiais akmenimis, tačiau atkaklumas buvo atlygintas pasiekus viršūnę, nuo kurios atsivėrė nuostabūs vaizdai į ežerą.

Apsipirkimas vietiniame prekybos centre

Apsilankymas vietiniame prekybos centre, vienintelėje vietoje, kur galima įsigyti vietinės valiutos (su sąlyga, kad išeinant ją reikia vėl išsikeisti). Filmuoti ir fotografuoti parduotuvėje griežtai draudžiama.

Vaikštinėjant ir stebint kainas, valiutą lengva perskaičiuoti – reikia viską dalinti iš 9500. Žmonės daugiausia tik žiūri į prekes, retai kada pamatysi ką nors su pilnu vežimėliu. Kai kurios prekės, kaip medus, atrodo nepaprastai brangios vietiniams gyventojams.

Apsilankėme ir vadinamajame diplomatiniame prekybos centre, kur galima buvo išvysti šalikus už 5000 eurų ir gyvatės odos batus už 12 tūkstančių eurų.. Lankytojų elgesys čia primena muziejaus lankytojus – žmonės daugiausia tik žiūri.

Kinija – kitas pasaulis po tos pačios vėliavos

Ištrūkus į Kiniją, skirtumas yra akivaizdus. Nors ir Šiaurės Korėja, ir Kinija yra socialistinio-komunistinio režimo valdomos valstybės, tarp jų vis tiek yra milžiniškas skirtumas ir atotrūkis.

Kinija daug labiau pažengusi tiek ekonomikos, tiek inovacijų srityse, jau nekalbant apie turizmo sektorių. Demokratija čia daug labiau pažengusi ir jau tikrai nebesiekia tų niūrių stalininių laikų.

Zǐjìnchéng

Uždraustasis miestas Pekine

Pekine būtina apsilankyti Uždraustame mieste. Nors bilietų gauti nelengva, nes jie greitai išparduodami, pasistengti tikrai verta. Visa komplekso architektūra stebina – imperatoriai turbūt tikrai turėjo laiko ir išteklių statyboms!

Uždraustasis miestas (kin. 紫禁城, Zǐjìnchéng) – tai didžiulis imperatoriškasis rūmų kompleksas Pekine, kuris daugiau nei 500 metų buvo Kinijos imperatorių rezidencija. Šiandien tai viena garsiausių turistinių vietų Kinijoje, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Rūmų architektūra įspūdinga – komplekse yra daugiau nei 9000 kambarių, išpuoštų tradiciniais kiniškais raštais, raižiniais ir aukso detalėmis. Jis buvo pastatytas Mingų dinastijos laikais (XV a.) ir buvo ne tik imperatoriaus rezidencija, bet ir politinis šalies centras.

Šaoliniai ir netradiciniai delikatesai

Pekine verta pamatyti šaolinių vienuolių pasirodymus, kurie atneša šventykloms ne vieną dešimtį milijonų pelno per metus. Meilės ir pastangų į šiuos pasirodymus tikrai būna įdėta daug.

Kinijoje galima paragauti netradicinių (mums, bet kinams tradicinių) patiekalų. Tarp jų – gyvatė (skonis panašus į vištieną), karpavabaliai, lervos ir skeriai. Vabaliukus reikia imti už kojyčių ir leisti į burną – skonis visai neblogas. Skeriai ypač įdomūs, nes juose yra daugiau baltymų nei jautienoje.

Išvada

Kelionė į Šiaurės Korėją priverčia susimąstyti apie daugelį dalykų, kuriuos kasdienybėje laikome savaime suprantamais – interneto prieinamumą, laisvę keliauti, rinktis aprangą ar šukuoseną.

Labiausiai įstringa kontrastai – tarp prabangių sostinės objektų ir skurdaus kaimo gyvenimo, tarp propagandos ir realybės, tarp griežtos kontrolės ir nuostabaus gamtos grožio.

Šiaurės Korėja – tarsi laiko kapsulė, kurioje sustojo laikas. Tačiau kartu galima pamatyti, kad tai ne tik režimas ir propaganda, bet ir šalis su nuostabiais gamtos turtais ir unikaliu kultūriniu paveldu.

10 keisčiausių faktų apie Šiaurės Korėją

1. Savitas kalendorius – Šiaurės Korėjoje laikas skaičiuojamas nuo pirmojo lyderio gimimo 1912 metais.
2. Griežtos šukuosenų taisyklės – Netekėjusios moterys privalo turėti trumpus plaukus, o vyrams yra 28 oficialios valdžios patvirtintos šukuosenos.
3. Griežta žiniasklaidos kontrolė – Šalyje veikia tik trys TV kanalai, kuriuos kontroliuoja vyriausybė. Internetas – tai tik 28 leistinos svetainės, ir tik su specialiu leidimu.
4. Draudžiama lankstyti laikraštį su lyderio veidu – O tai gana sudėtinga, nes jo atvaizdas yra praktiškai kiekviename puslapyje.
5. Draudžiami mėlyni džinsai – Jie simbolizuoja amerikietišką gyvenimo būdą, o Amerika yra didžiausias Šiaurės Korėjos priešas.
6. Ketvirta pagal dydį kariuomenė pasaulyje – Po Kinijos, Indijos ir JAV, Šiaurės Korėja turi ketvirtą didžiausią kariuomenę. Jie skiria trečdalį savo BVP gynybai.
7. Techniškai vis dar karo būsenoje – Tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos nėra taikos sutarties, tik paliaubos.
8. Ribotas automobilių naudojimas – Tik kariuomenės ir vyriausybės žmonėms leidžiama vairuoti automobilius. Dauguma vietinių važinėja dviračiais.
9. Prestižinis eismo reguliuotojo darbas – Dėl kažkokios priežasties šis darbas laikomas labai garbingu.
10. Apleistas dangoraižis – Aukščiausias pastatas šalyje yra apleistas viešbutis Pchenjane. Pastatyta tik išorė, o viduje jis praktiškai tuščias.

Šiaurės Korėjos lankymo metu pastebėti kontrastai

Šaltiniai:

North Korea: Everything you need to know about the country – BBC Newsround

Korea, North – The World Factbook

The Forbidden City & the Imperial Palace, Beijing | Greenline Travel & Tourism

Šiaurės Korėja „Šalis po geležine uždanga” 1-serija